Trečiadienį, vasario 16 – ąją, 104 kartą minėsime valstybės gimtadienį, kurio pagrindinis svečias Lietuvos Taryba.
Kas įžeistų dvidešimt tautos vyrų 1918 m. vasario 16 d. paskelbusių apie atkurtą Lietuvos valstybę vokiečių okupuotame Vilniuje? Mieste, kur tik 5% kalbėjo lietuviškai. Manau juos įžeistų klausimas: “reikia suderinti“. Kodėl? Nes jie šio veiksmo su niekuo nederino. Leido sau išdrįsti. Leido sau nebijoti. Buvo išdidūs. Neklausinėjo Vokietijos ar lietuviams leidžiama turėti savarankišką valstybę. Neklausinėjo Rusijos ar mūsų atkurtąją valstybę kada nors pripažins. Neklausinėjo Lenkijos, ar leidžiama posėdžiauti Vilniuje. Neklausinėjo Vakarų, ar tautos vyrų akibrokštas nepakenks jų tarptautiniams santykiams. Jie buvo savaip nemandagūs. Jie net nežinojo, ar juos iš tikrųjų supranta ir palaiko lietuvių tauta. Vyrai, baigę aukštuosius mokslus Peterburgo, Maskvos, Austrijos, Čekijos, Šveicarijos, Vokietijos universitetuose. Pagal socialinę padėtį, kilę iš ūkininkų ir bajorų šeimų. Tai, kad tarp signatarų buvo tokių, kurie net neskaitę padėjo parašą, rodo, kad įvykis turi neabejotiną reikšmę.
Nepriklausomybės akto tekstą paruošė Jonas Vileišis, nes jis buvo tarptautinės teisės žinovas. 2007 m. į Lietuvą iš JAV parvežtas Petro Kalpoko paveikslas „Signatarai“ liudija, kad jis irgi gerai žinojo akto pasirašymo aplinkybes. Anot visuomenės veikėjos Almos Gudonytės, paruoštas tekstas buvo spausdinamas vietoje, trimis kalbomis (lietuvių, vokiečių, rusų). Lietuviškai atspausdintą tekstą pasirašė. Vokiškai atspausdintą tekstą įdėjo Antanui Smetonai į kišenę ir įpareigojo perduoti vokiečių vyriausybei, o rusiškas taip ir liko neįteiktas. Nepriklausomybės skelbimo tekstas, buvo iš anksto paruoštas ir net rašomąja mašinėle 2 egzemplioriais atspausdintas.
Tobulai surikiuoti žodžiai tiksliai nusako kelią, kurį pasirinko lietuvių tauta. Be LDK istorijos, be nacionalinių sąjūdžių ir sukilimų, be knygnešių ir lietuviškos spaudos, būtų sunku įsivaizduoti Nepriklausomybės akto atsiradimą.
Nepriklausomybės akte nebuvo žadėta nei materialinė gerovė, nei išskirtinių privilegijų – tik laisvė. Pasauliui įrodėme, kad nesame nei maži, nei silpni, kad galime gyventi laisvi.
Vieniems, tai dar viena proga neiti į darbą, kitiems – tai šventė. Džiaukimės, branginkime ir didžiuokimės. Tegul visada Vasario 16 – oji būna mūsų laisvės ir nacionalinio orumo diena.
